1905 metais pastatytas Lukiškių kalėjimo kompleksas, plečiantis Vilniui, atsidūrė

miesto centrinėje dalyje. Šiandienos gyvenimo ir saugumo standartų nebeatitinkanti

kalinimo įstaiga tampa problema tiek užtikrinant kalinamų asmenų, tiek visuomenės

saugumą.

Viešojoje erdvėje jau nuo pat nepriklausomybės pradžios savrstomas Lukiškių

kalėjimo iškėlimas iš miesto centro. Numatytos ir tam skirtos vietos, tačiau dėl lėšų ir

politinės valios trūkumo planai lieka neįgivendinti. Galima daryti prielaidą, kad Lukiškių

kalėjimo iškėlimas yra tik laiko klausimas ir susiklosčius palankioms aplinkybėms, tai turėtų

įvykti.

Kalėjimo kompleksas įtrauktas į nacionalinį kultūros vertybių registrą, vertingas

savo urbanistine struktūra („Y“ plano korpusais), vidaus organizacija, kultūros palikimu (šv.

Mikalojaus stebukladario cerkvė). Šis kompleksas jau įgyjo pastato-ikonos reikšmę, kartu

simbolizuoja represijų prieš tautą bastioną: pastatytas dar carinės Rusijos, veikė kaip

kalėjimas per Vokietijos, vėliau ir sovietų Rusijos okupaciją. Šiandien reikšminga ne tik

architektūrinė, bet ir kultūrinė kalėjimo komplekso vertė.